BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Inkų Auksas Cuzco ir Machu Picchu

“Inkų Auksas” yra
tokia knyga, išversta ir lietuviškai, kurią Danielius mėgino skaityt būdamas 13
metų ir jam ji nepatiko. Anglų ir Ispanų kalbomis ši knyga parduodama ant
kiekvieno kampo Peru kultūros sostinėje – Cuzco. Miestas yra senas, dar indėnų
inkų pastatytas, o dabartinį vaizdą Cuzco įgavo prasidėjus ispanų invazijai į
Pietų Ameriką. Anie sugriovę inkų pastatytą didžiulį 30 metrų aukščio bokštą,
iš tų pačių akmens plytų surentė katedrą, bažnyčias ir visą, kas dabar yra senamiestis.
Ispanai tais laikais apie kultūrinę žalą negalvojo. Galvojo tik kaip išvaryt
indėnus ir atimt auksą, kuris taip mylimas Europoje.

Jeigu koks
tamsuolis suskubo juoktis iš homoseksualų vėliavos centrinėje Cuzco aikštėje,
skubam prasklaidyt tamsumą ir paaiškint, kad čia yra inkų vėliava ir jos
panašumas su žydrūnais yra atsitiktinis.

Dar apie Cuzco
pasakytina, kad tai yra labai žydų mėgstamas miestas: beklaidžiojant kai
kuriomis senamiesčio gatvėmis, galima užsimiršt ir manytis esant kur nors
Izraelyje, nes kavinės, barai užvadinti hebraiškais rašmenimis, valgiaraščiai
skelbia apie žydišką virtuvę, na ir pačių žydų į valias. Jokiom prasmėm, nė
vienas niekada nejautėm jokio atisemitizmo, tad be to paties jausmo pridursim,
kad žydai Cuzco užknisa. Jokiu būdu ne dėl savo tautybės, o dėl to, kad visad
vaikšto grupėm, o vakarais prisigerę rėkia ir kelia triukšmą. Cuzco jų tikrai
daug, ir visi jie yra jauni, ką tik po tarnybos kariuomenėje (visi izraelitai,
t.y. ir moterys, ir vyrai po vidurinės mokyklos baigimo privalo atlikti karinę
tarnybą, tad yra tradicija, prievolę atlikus, keletą mėnesių pakeliauti. 20
metų amžiaus keliaujančių žydų sutikome visose pasaulio kampuose, bet Peru jų
ypač gausu). Ir visi jie čia atvažiuoja ne ko kito, o dėl tokios ar labai
panašios nuotraukos.

Ši nuotrauka, kartu
su knyga apie inkų auksą, žiūri į tave iš kiekvieno Cuzco kampo. Nuotraukoje
yra Machu Picchu, maždaug prieš šimtą metų atrastas inkų miestas ant kalno, apytikriai
127 km atstumu nuo Cuzco. Nusigauti iki garsiosios vietos nėra nei lengva, nei
pigu. Bet kuriuo atveju, visi keliai veda į mažiuliuką turistinį kaimą Machu
Picchu papėdėje. Bėda ta, kad visi tie keliai įmanomi arba pėsčiomis, arba
traukiniu. Automobiliu ar autobusu iki pat vietos nenusigausi, nes iki Machu
Picchu ar į šalią esantį kaimelį – Aqua Calientes, nėra kelio, tik bėgiai.
Automobiliui tinkamas kelias nutruksta 11 km iki Aqua Calientes. Tačiau visai
patogiai galima važiuoti traukiniu, tik kad bilietai dėl didelio žmonių srauto senka
labai greitai ir reikia pirkti bent kelias dienas prieš. Tą dieną, kai link
Machu Picchu sugalvojom važiuot ir mes, bilietų traukiniu nebuvo. Kaip ir nebuvo
sekančią dieną. Nutarėm vienoje kelionių agentūroje prašyti, kad mus nuvežtų
mašina iki kol baigsis kelias, o likusius 11 km nupėdinsim palei geležinkelio
bėgius. Kaip tarėm, taip padarėm ir 2 valandą nakties išvažiavom, kad dar ryte
pasiekt vietą, nuo kurios turėsim žygiuosim. Nors atstumas sąlyginai nedidelis,
tačiau važiuojant automobiliu kelias vingiuoja per kalnus, tad važiuojasi ilgai
ir lėtai. Kelionės pradžia buvo bjauriai žvarbi, nes naktimis kalnuose šalta, o
mūsų automobilyje neveikė šildymas, tad iki saulėtekio kratėmės ne tik nuo
duobėdo kelio, bet ir nuo šalčio. Brėkštant pirmiesiems saulės spinduliams
išvydom, kad esam debesyse. Kalnas nuotraukoje didelis, beveik šešių km
aukščio.

Toliau kelias
leidosi žemyn, tad važiavosi greičiau. Vaizdas pro mašinos langą irgi buvo
neblogas, kartkartėmis reikdavo išlipt iš mašinos, kad ta pravažiuotų per kokią
balą, tad trumpas stoteles išnaudovaom nuotraukom. Čia nuotraukoje tokia
kaskada, kurią praeitame amžiuje žmonės iškalė rankom, tam, kad upės vanduo
negriautų kalno ir galima būtų reguliuoti potvynius. Nemenkas darbelis turėjo
būti.

Kuomet privažiavom
kelio pabaigą, tapo visiškai karšta, teko raitotis kelnes, Gražina kelnes išvis
nusivilko ir apsirišo skarą kaip sijoną, žiemines striukes su megstiniais sugrūdom
į kuprines ir visą mantą 11 km tysėm ant pečių.

Dar teko keltis
tokia karieta per upę, nes jokio tilto nebuvo, o perbristi neišeina. Esam matę
tokias karietas kažkur Azijoje, bet dar nebuvo tekę naudotis. Nieko baisaus nėra
– sėdi ir čiuoži, kiek nenučiuoži, tai kitam krante sedintis dėdė pritraukia.

Jau nuo pat San
Pedro de Atacama Čilėje niekaip nenusileidžiam į mums deramą jūros lygį, jau
kelios savaites kaip trankomės po kalnus, kur labiausiai nervina teperatūros
svyravimai 25 laipsniais. Taip vat ir teko žygiuot prakaituojant, o prakaitas
labai patinka musėm, vabalam ir uodam, kurie atskrenda prakaituojančio kąsti.

Priemones nuo
vabzdžių buvom pamiršę, todėl mus lydintis berniukas parodė augal vaisių, kuriuo
reikia išsitept idant musės nelystų. Berniuko vardo neprisimenam, kažkos
sudėtingas pasitaikė, o pravardė, kuria jis buvo šaukiamas draugų, skambėjo
kažkaip panašiai tarsi “pūlijo”, tai mes jį ir praminėm ir prisimenam kaip
“pūlį”. Pūlis prigąsdino, kad kuo toliau eisim, tuo daugiau bus uodų, todėl
primygtinai ragino išsitepti tuo augalu. Čia, kai taip išsitepi, musės bijo, o
indėnai už savą laiko.

Visa žygio esmė yra
apeiti kelis kalnus, nes perlipti per juos nesigautų. Štai konkrečiai ant to
kalno, kuris yra nuotraukoje, ir yra Machu Picchu, bet iš apačios miesto
nesimato, nes vieta gerai užslaptinta. Toliau (kažkur įrašo gale) bus nuotrauka
nuo šito kalno viršaus, kartu su upeliu palei kurį ėjom.

Kelio nėra, todėl
reikia eiti bėgiais. Gal ir neatrodo sudėtingai “eiti bėgiais”, bet iš tiesų
tai visai varginančiai išukioja kojas. Stambi skalda, kurią beria ant bėgių
visam pasaulyje, visiškai netikus tam, kad per ją eiti. Bet kas gerai, kad ,,kelias”
visad lygus, nėr nei įkalnių, nei nuokalnių. O blogai, jog kartais reikia
prasilenkti su traukiniu, tiesa, tas labai labai lėtas. Musėt, kad vingiuojant
bėgiams greičiau nesigauna.

Kuomet pasiekėm
Aqua Calientes jau vakarėjo, tad neskubant visą kelią nuėjom kiek daugiau nei
per tris valandas ir finišo tiesiojoje buvom visai pavargę. Be to labai gerai
nuteikė mintis, kad paryčiais teks dar kilometrą kabarotis laiptais į Machu
Picchu, tad dar ne visas kelias nueitas.

Aqua Calientes pasirodė ne pats
gražiausias miestelis, kurį esam matę. Miestelyje be viešbutukų, kavinių ir
suvenyrų parduotuvių yra keli baseinai su natūraliai karštu vandeniu (iš kur ir
kilęs miestelio pavadinimas ,,karšti vandenys”). Pamanėm, kad ten telkšo daug
žmonių, todėl vakarinę pramogą praleidom. Vietoj to, pasidairėm po gražias,
lavonveidiškas indėnų skulptūras. Kad teta atrodytų gyvesnė, davėm jai palaikyt
labai populiaraus Peru gerimo butelį. Inca Kola gaminama po Coca Cola grupės
sparnu, kas akisvaizdu iš paties butelio, bet pats gėrimas be konkurencijos
lenkia įprastą Colą. Limonado skonis nekaži kuo skiriasi nuo tarybino “Buratino”.

Berniukas Pūlis
mums prisakė, kad jei norim būti  pirmi
turistai Machu Picchu, reikia ten nueiti iki kol pradės važinėti autobusai. Tam
reikalui reikia skirti valandą ir pradėti kopti ne veliau kaip 5 ryto. Taip ir
padarėm. Su žieminėm striukėm (nes naktį šalta) per 45 minutes stačiais
nelygiais akmens laiptais užkopėm į daugiau nei vieno km aukštį (virš Aqua
Calientes lygio), labai jau norėjosi būti pirmais. Nebuvo lengva. Bet užtat
buvom beveik pirmieji. Prisėdom šalia vartelių atsikvėpti, nes Machu Picchu
lankytojams atidaromas nuo 6 ryto. Lygiai 5:55 atvažiavo pirmas autobusas su
kokia 30 žmonių. Maždaug 5:56 atvažiavo dar du autobusai. Išlipo žmonės kaip
žmonės, tokie apsimiegoję, lėtai, ramiai, neskubant, susirykiavo prie tų pačių
vartelių. Išpūtėm savo raudonas akis ir rėkiančiu balsu su panikos gaida
klausėm Pūliaus (kuris kopė kartu su mumis) ko jis čia mus pėsčiom vilko, jei
yra autobusas?! Pūlis kažką papūliavo ir pabėgo. Na o mes, su visa minia užplūdom
Machu Picchu. Minia nebuvo tokia baisi, kad reiktų bijot, vietos užteko
visiems. Pirmiausia, tai visi užikabarojo kiek aukščiau, išsidėliojo visus
fotoaparatus ir kameras ir laukė saulėtekio, viskas vardan pirmų dienos
nuotraukų. Pirmoji Machu Picchu nuotrauka įraše yra daryta kiek vėliau, nes
kažkur apie pietus visi kalnai pasislepia po debesais, todėl čia rytinės
nuotraukos yra geresnės.

Dabar jau laikas
kultūrinei programai, kad būtų šioks toks tekstas tarp nuotraukų. Machu Picchu
buvo Inkų miestas, kuris nebuvo nei užkariautas nei sugriautas, o prasidėjus ispanų
invazijai tiesiog apleistas. Aplink inkus sukasi daug visokių mitų, paslapčių
ir mistikos, nes nors ir būdami visai aukštam kultūriniam lygyje, anie apie
save nepaliko jokių rašytinių duomenų, todėl viskas, kas apie inkus žinoma, yra
arba iš pasakojimų arba iš archeologijos. Sakoma, kad tokių apleistų miestų yra
ne vienas, sklando netgi pletkai, kad kažkur Bolivijos džiunglėse kažkas surado
dar vieną pamirštą miestą, bet kol kas koordinatės yra neva slepiamos, kad neplūsteltų
visokie Indianos Džounsai su Larom Kroft.

Kita tiesa yra, kad
Machu Picchu tebuvo surasta vienui vienintelė auksinė apyrankė. Kur paslėpti
imperijos auksai ir turtai niekas taip ir nežino, o iš pavienių radinių,
piešinių ir pasakojimų sklando daug pasakų apie pasakiškus lobius. Mitus apie
lobius visi mėgsta, nuo “Lobiu salos” iki “Atlantidos”. Kažkur aukso istorijų
intervale yra ir inkų turtai.

Machu Picchu iš
naujo atrastas buvo XX a. pradžioje, o iki XVI jame gyveno inkų karalius kartu
su maždaug 500 žmonių. Iš pirmo žvilgsnio miestas neatrodo kuom nors
išssikiriante iškasena: žemdirbių trobos, šventyklos, karaliaus ir jo žmonių
namukai, mokykla, observatorijos ir pan.

Stebėtis reikia dėl
statybom pasirinktos vietos. Vieta graži, aišku, bet švelniai tariant, nelabai
praktiška. Bet kai esi karalius, tai gali sau leist nesirūpint tuo, kad kažkas
begioja į kalną atnešdamas naujienas ar dar kokią karališką užgaidą. Kai esi
karalius, su žyniais sukramčius ko kelis kokos lapus imi rūpintis dangiškais, o
ne žemiškais reikalais.

Labai dangiškas reikalas yra tas, kaip miestas atrodo
iš dangaus. Štai sakoma kad Cuzco inkų laikais iš paukščio skrydžio priminė
pumos siluetą. O štai Machu Picchu, net lapų nekramčius labai primena žmogaus,
šiuo atveju indėno inko, profilį.

Dar pasistengus, Machu
Pichu galima ižiūrėti inkams svarbaus paukščio kondoro formas, taip pat  krokodilo nugarą ir dar vienas paukštį. Kai
grįšim, galėsim pirštais pavedžioti linijas kas kur turi matytis, dabar čia daug
vargo aiškinti, o kai ko ir neįžiurėsi be lapo kokos ar alaus bokalo. Geriau
pasižiūrėti į nuotrauką, kurią minėjom kiek anksčiau, nuotrauką kurioje matosi
mūsų nueiti 11 km traukinio bėgiais. Bėgiai per smulkūs,kad matytūsi, bet
matosi upeliokas, palei kurį ir nutiestas geležinkelis.

Pūlis dar prikretė
mums eibių nenupirkęs reikalingo traukino bilieto, su likimo pagalba, gavom dvi
pačias paskutines vietas kurių pačią paskutinę minutę kažkas atsisakė. Tad atgal
į Cuzco grįžom geležinkeliu, tiesa jau sedėdami traukinio vagone.

Rodyk draugams

Komentarai (10)

  1. Elvis:

    Nu bet tai tas Pūlynys koks išdaiginykas, nu :)

  2. audrys:

    Oi kaip noriu sugryzt i ten..
    parasiau komentara del Cuzco, bet truputeli per velai, jau buvot isleke… nzn, gal pravers.(praejusiame psl)
    Na Aqua Calientes galima skersai isilgai per kokia valanda apziuret

  3. Kiek per velai patarimas, blogas kiek atsilieka nuo realybes. Jei kartais gali pasidalint patirtimi Centrineje Amerikoje, tai mielai prasom:) dabar kaip tik reikia:)

  4. audrys:

    na as tik Peru perlekiau, pasiziurekit patys, gal bus paprasciau…kartais is nereiksmingu atrodytu smulkmenu sudarai tikra nuomone.
    Ar ne perdaug ispudziu susikrove per sita kelione? ar spejat visa informacija apvirskint?
    imetu pasakojima , tikiuosi pades
    http://klajoklis.lt/viewtopic.php?topic=1563&forum=21&22

  5. Dekui, kolegos, del hinto apie autobusus. Ir Phulijo, aisku, vengsim kaip moskitu. Jei reikes patarimu del Venesuelos ar nusprestumete trenktis i Gajana (neisivaizduoju, ko :), tik sakykit. :))

  6. audrys:

    autobusas i kalna kiek atsimenu 9$ lyg i viena puse… ne vietiniams

  7. 6$ ne vietiniam :) tiek kainuoja valanda miego ir dafiga vargo kuri geriau pataupyt kalnui salia Machu Picchu, kur nuotraukoje atlieka inko nosies vaidmeni.

  8. blablabla:

    Del Centro Amerika, tai pradziai kai busite Panamoje, siulyciau, netgi labai siulyciau aplankyti San Blaso salas :) labai grazu ir gera viskas ten
    Gvatemala- ta salis kuriai rekomenduociau skirti daugiausiai laiko is visu siu saliu.

  9. audrys:

    tas kalnas salia, tiksliau aukstesnis(toliau) jei teisingai pamenu ir yra Wayopicchu, ten ir buvau nusibrazdines

  10. excellent place. I uncover something new on a blogs often. I’d like to take some of the writting on my site hope you don’t care. Natually I’ll give a link to your post. Thanks for sharing!

Rašyti komentarą