Kelionė Aplink Pasaulį

Palmoje turėjom išnuomotą Opel
Corsą, lygiai tokių pat charakteristikų kaip ir Fiatas, todėl buvo įdomu
palygint kas geriau. Išvada įsipiršo pati ir labai greitai, kai pasirodė, kad
Corsa turi didesnę bagažinę. Taigi Opelis geriau nei Fiatas.

Saloje praleidom penkias naktis,
visą laiką praleidom gamtoje arba paplūdymiuose, be elektros ir juo labiau
interneto, dėl to ir vėluojam su blog‘u. Apie Malorką žinojome ne daugiau nei
tai, kad čia populiarus kurortas. Sužinojome, kad čia taip pat yra kalnuota,
kalnai visai aukšti, ne Aplės aišku, bet aukšti, serpantinai taip pat smagūs. Kaip
paaiškėjo, Gražina labai bijo važinėti kalnais, jei vairuoja kas nors kitas,
nei ji pati, t.y. ne taip baisu, kai tavo likimas tavo paties rankose. Rasti
nakvynę nebuvo labai sunku netgi tamsoje, pervažiavę kalną kitą nakvojom mažam
kaimelyje įsitaisę prie jūros. Ryte išsimaudėm ir vėl per kalną lėkėm atgal į
Palmą. Čia matosi mūsų nakvynės vieta apačioje.

Likusias tris naktis nakvojom
vienoje vietoje, kur mažiau žmonių, o aplinka idealiai tinka miegui. Vincentas
turėjo nepaprastai naudingą prietaisąmūsų atveju, taigi valgyt galėjom virtis bet ką ir bet kada. Štai vaizdas pro
mūsų ,,virtuvės“ langą.

Dabar apie ,,virtuvės“ kriauklę. Labai
įdomus dalykas Malorkoje yra „makulatūros“ pakrantės. Yra kažkokia žolė, kuri
auga vandenyje, tarp kitko sutinkama tik Viduržemio jūroje. Štai Baltijos jūra
į krantą išmeta gintarą, todėl yra vadinama gintarine jūra, Viduržemio jūra
išmeta tas žoles (kur kas gausesniais kiekiais nei kad baltija gintarą), jos
sudžiūna ir atrodo kaip smulkinta, perdirbumui paruošta makulatūra. O vaikštant
jausmas tarsi vaikščiotum po lengvai presuotas popieriaus atraižas. Todėl
Viduržemio jūrą vadinkime Makulatūros jūra.

Be makulatūros ant kranto dar
sutinkami nenustatytos organinės kilmės, dviprasmiškai atrodantys, kažkokių
žolių dariniai, kurie puikiai tarnavo kaip virtuvinės kempinės. Dėl dvipramiškos
išvaizdos, praminėm šitUs rutulius kukurbezdaliais. Taigi pasitaisykim –
nakvojom prie Makulatūros ir Kukurbezdalių Jūros.

Yra anektodas, apie bezdžionę,
kuri Nile skalavo banano žievę. Aišku, nei ten kada buvo tokia bezdžionė, nei
ji skalavo tą žievę. Gal jums teko girdėti anekdotą apie Danielių, jūroje
skalaujantį karštus kiaušinius? Turbūt neteko, bet taip iš tikro buvo. Ko gero,
tai kvailiausias dalykas, kurį pastarasis yra gyvenime daręs (G. past. taip tik
jam atrodo:). Skalauti karštus kiaušinius jūroje… Tiek to.

Vieno pasivažinėjimo kalnuose
metu radom neblogą vieta išsimaudyti, tiesa, reikėjo kiek paeiti: nuotraukoje
kairėje vaizdas iš viršaus, per vidurį iš apačios, dešinėje šiokios tokios
maudynės.

Maudėmės taip vaikiškai, nes buvo
labai banguota, aplink vien uolos ir tam, kad išlipti reikia būti labai vikriam
ir būtinai turėti kaukę ant akių, kad nepritaškytų sūraus vandens. Nežinia, kur
yra riba tarp bailumo ir protingo ar atsargumo, bet šį kart nelipti į vandenį
buvo protinga. Mūsų draugui Vincentui pasiplaukiojimas baigėsi nekaip. Medūzos
čia kanda skaudžiai.

Dienas leidom važinėdami gražiom
vietom, kurių pavadinimo net nežinom.

Viename kaimelyje paplūdimyje
buvo visai normalūs dušai su visiškai nenormalia tūlikų prižiūrėtoja, kuri kas
kart prašė susimokėti po pusę euro už vizitą (nors dušas ir tulikas buvo viešas
ir nemokamas). Na, bet praustis tai reikia ir babytes pykdint nesinori – teko
,,paišlaidaut“.

Tame pačiam kaime turėjom
visiškai kvailą insidentą skalbykloje, dieną prieš išskrendant. Buvom atidavę
visus rūbus, kuriuos turim skalbti, o kitą dieną atvažiavus pasiimti skalbykla
tiesiog nedirbo. Kitą dieną atsiimti savo skudurų niekaip negalėjom, kaip ir
negalėjom be jų išvažiuoti. Baigėsi viskas laimingai, bet per kančias, jei ne ispaniškai
kalbantis Vincentas būtume visai prapuolę. Iš kažkur atsiradęs marokietis, iš
kažkur pažinojo skalbyklos savininką, iš kažkur turėjo skalbyklos raktus, po
gero pusvalandžio jis kažkaip įsitikino, kad turim rūpesčių ir viskas kažkaip
pasisekė. Nepasisekė tik tai, kad viską išskalbė turbūt verdančiame vandenyje,
todėl viskas kas buvo spalvota, spalvų neteko. Prentenzijų reikšti nebebuvo jau
kam. Grįžom į Palmą.

Bet nesėkmių ruožas buvo tik
beprasidedąs. Naktį prieš išskrendant į Madridą nutarėm praleisti oro uoste,
nes skrydis anksti ryte. Išsikrovėm daiktus iš mašinos, susipakavom, kelis kart
patikrinom ar viską išsiėmėm. Metas jau buvo vėlus, todėl automobilių nuomos
firma jau nedirbo, raktelius reikėjo tiesiog įmesti pro tam reiklaui padarytą
skylę duryse. Kai tik įmetėm raktus, prisiminėm, kad mašinoje vis tik palikom
akinius nuo saulės. Akiniai nėra iš maksimos, todėl skirtis buvo visai gaila.
Ir čia reiklalas išsisprendė maždaug per valandą, suradom nuomos firmos
darbuotoją, kuris sutiko atrakinti duris ir pasiimti ką pamiršom. Taigi naktis
oro uoste ir skrydis į Madridą 7:25. Prabudom apie 6 ryto. Padarėm Check-in. Papusryčiavom.
Per gerą pusvalandį (kadangi baisingos eilės) praėjom apsaugos postą. Atėjom
iki lėktuvo vartų 7:20. Kvailas ispanas pasakė, kad įlaipinimas baigtas ir jis
nieko negali padėti. Jokios kalbos apie tai, kad mes esam registruoti skrydžiui
ir kad nė karto niekas mūsų nešaukė ir neragino per garsiakalbius, jam nebuvo
įdomios. Taigi, pavelavom į lėktuvą. Taigi Check-in ispanams nėra svarbus
dalykas, kaip ir milžiniškos eilės prie apsaugos, todėl jei kas skraidysite Ispanijoje,
paklausykit mūsų patarimo ir atvažiuokit į oro uostą gerokai anksčiau. Dviejų
valandų turėtų pakakti. Mums beliko pasikeisti bilietus į vėlesnį skrydį po
trijų valandų. Procedūra yra tokia: grįžti prie įėjimo, pasiimi savo
neišskridusius lagaminus, darai Check-in (t.y. jei lėktuve bus laisvų vietų –
išskrisi, jei nebus – lauksi toliau), praeini apsaugą ir lauki. Po trijų
valnadų skrendančiame lėktuve neatsirado laisvų vietų, sekantis reisas apie
septynias. Tai tik reiškė, kad Vincentas jau nespės atsiimti Madride nuomojamos
mašinos, kas be ko praleidžiame Lietuvos – Italijos krepšinio mačą. Taigi po
dar kelių valandų kartojome procedūra oro uoste. Tik šį kart pradingo mūsų
bagažas, kurį buvo pridavę mėgindami pakliūti į ankstesnį reisą. Niekas
nežinojo kur daiktai galėjo dingti, nuo vieno langelio siuntė prie kito,
prasitasėm apie pusantros valandos, viskas baigėsi tuo, kad užpidėm dingusio
bagažo formas ir su jomis savo kuprinių paieškas turėjom pratęsti Madride,
jeigu tik jos ten yra. Visa laimė, kad vakariniam reisui pakeitė vietų skaičių
lėktuve ir atsirado dar trisdešimt laisvų kėdžių. O jau belipant į lėktuvą,
atsirado ir bagažas, kur jis buvo dingęs niekas nepaaiškino, bet koks
skirtumas, svarbu, kad atsirado. Vėlgi, be Vincento ispanų kalbos būtų buvę
žiauriai sunku. Jei nebūtumę tiek prasitasę tam, kad išskristi ir nebūtumę
labai laimingi dėl to, kad išvis išskridome, tai būtume atkreipę dėmesį, kad lėktuve
sutalpinta tiek žmonių, kad sedėti pakankamai sudėtinga, o ir kojos nelabai kur
telpa. Bet svarbiasia yra tai, kad atskridom. Dar vienas patarimas
keliaujantiems Madride – saugokit savo daiktus labai akylai, čia tiek vagių, kad
įsivaizduot sunku. Jau važiuojant metro iš oro uosto į hostelį vos neapšvarino
Danieliaus kišenių, jei ne greita ir labai adekvati situacijai Vincento reakcija
dar nežinia kaip butų pasibaigę. Šį kart atsipirkom su doze adrenalino
kraujyje.