BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Patagonija (Čilė, Argentina). Lietus, ledas ir flamingai.

Patagonija - tai
pats piečiausias Pietų Amerikos gabalas. Viena dalis priklauso Čilei, kita -Argentinai.
Tai pirmiausia apie Čilę ir miestelį Puerto Natales. Viskas labai paprasta:
atvažiavom, susiradom viešbutuką (čia sąlyginis nakvynės pavadinimas), padarėm
turą, tada išvažiavom.

Blogiausia, ką radom Patagonijoje - tai šaltis ir vėjas.
Balandis yra tas mėnuo, kai šitą pasaulio vietą lanko paskutiniai turistai,
oras darosi labai atšiaurus. Nė kuo nebaisesnis nei Lietuvoje, žinoma.
Viešbučio šeimininkas pamanė pagąsdins mus sakydamas, jog žiemą čia esą būna
net iki -20۫ C. Vat tai tau, kaip baisu… Kol kas nebuvo taip šalta, dieną apie +10۫ C,
naktimis gal mažiau, bet nelabai jautėm, nes šeiminkai visai kaip įmanydami
rūpinosi, kad mumi būtų šilta. Buvom vieninteliai svečiai, tad viskas buvo “tik
mums”. Niekas netrukdė, namelis prišildytas kiek tik įmanoma, aišku “centrinio”
šildymo nėra, visa šiluma sklido nuo koridoriuje pastatyto vienintelio dujinio
pečiaus. Ir nedidele virtuve galėjom naudotis netrukdomi ir netgi klausytis
kvadratinės radijos, prie makaronų vakarienės. Jei yra dar kokių nors dalykų,
kurių žmogui reikia, kad būti laimingam – tokių nežinom. Miegojom po trim storais
dekiais, buvo šilta.

Bet bjauriausia ne
šaltis, o lietus, kurio tokiu metų laiku gausu. Į turą po Torres del Paine
nacionalinį parką išvažiavom smarkiai pliaupiant. Nieko gero, kai važiuoji
žiūrėti kalnų ir ledynų. Nieko gero, nes nieko nesimato. Tad teko susitaikyt su
tuo, kad pagrindinės atrakcijos nepamatysim. Nieko čia nepadarysi, reikia atvažiuoti
vasarą. Labai nenusiminėm, nes dar žadam kada nors gyvenime važiuoti į
Antarktiką, tuo pačiu dar kartelį prasuksim po Patagoniją. Beje, ta pačia proga
kviečiam prisijungti, kuo daugiau žmonių, tuo Antarktida pigesnė, galima plaukti
už kokius 4000 USD per galvą (čia apie 10/11 d. laive su maitinimu, bet jei
neesi išrankus ir turi šiek tiek laiko – važiuoji į ,,pasaulio galą” Ushuaia ir
eini per laivus, laukdamas paskutinės minutės pasiūlymo. Tokiu būdu kelionė
gali kainuoti apie 2500 USD).

Toliau apie Torres
del Paine parką…Kuo toliau važiavom, tuo oras buvo labiau permainingas,
vienintelis dalykas, kas nesikeitė, tai rūkas ir žemai pakibę debesys.
Pirmiausia sustojom šalia olos, tuo metu nesmarkiai lijo ir buvo įmanoma nueiti
iki vietos. Ola kaip ola, nieko labai ypatingo.

Susiformavo per ilgus metus
vandeniui išplovus kažkokias minkštesnes uolienas iš kalno. Sako, ar bent jau
spėja, kad pirmykščiai žmonės čia užeidavo su kažkokiais reikalais, bet pačioje
oloje negyveno, šiaip tik lauželį pasikurdavo. Įdomesnis egzepliorius yra
meškinas, kurį Gražina nesunkiai nugalėjo trumpoje kovoje. Meškinas geras tuo,
kad yra priešistorinis ir išnykęs … na, dabar jau tikrai, kai Gražina iš
suktuko sulaužė šonkaulius pačiam paskutiniam.

Bet kažkada, kai britų biologai
atrada šitą olą, rado čia ir šito meškino kaulus. Labai apsidžiaugė biologai,
manė surasią dar kokį gyvą meškiną ir partemsią į Londono zoologijos sodą.
Didžiam britų nusivilimui meškinų jie nerado. Bet bent jau šiame Čilės regione
toks meškinas yra didelė žvaigždė, pilna visokių žaislų, suvenyrų ar kažkaip susijusios
atributikos su šitais vargšais, išnykusiais meškinais.
Važiavom toliau su
savo ekskursija per stepes ir dykumas, kuriose gyvena visokių juokingų padarų.
Na, kad ir lamos. Nematytas neregėtas padaras, juokingas kaip kokia kengūra.
Gali stengtis įsižiūrėt kaip tik nori, visvien neaišku, kas per padaras.
Kažkokia gal žirafa, gal arkys ar koks briedis, o gal ožka… Bilia kas.

Apie stručius tai
visi girdėjo ir matė. Kažkas Lietuvoje net augina, taip kad iš jų jokios
egzotikos. Nebent tai, kad jie laksto po Patagonijos stepes kaip kokios
kurapkos. Bėgioja sau, lesa ir draugauja su lamom. Ir stručiai ir lamos labai
baikštūs ir nervinasi dėl visko - draugai paranoikai. Nors ir vienų, ir kitų
apstu, nufotkint kokį iš arti tikras - laimės reikalas. Nebent pasiseka, kai
kokia lama ar strutis būna tiek užiėmę ėdimu, kad proto likučių nebeužtenka
apsaugai. Dėl to ir vaikšto ne po vieną, o bandomis, kad kas nors ant šucherio
būtų.

Kiti baikštūs
paukščiai – flamingai. Na labai jau gražūs padarai. Pamatėm kelis nuo druskų ir
mineralų žaliam ežeriukyje, tai labai gerai atrodė. Rožiniai paukščiai žaliam
vandeny.

Esam matę flamingų zoologijos sode,
bet visiškai kas kita pamatyt juos laisvėje. Džiaugėmės ir lėtai
sėlinom, kad neišgąsdint, ir iš arčiau pažiūrėt tokius keistus paukštukus. Greičiausiai,
kad sėlinom ne per geriausiai, nes flamingai pasibaidė ir nusikrido kur toliau.

Paukštukų bei lamų
gretas čia mažina panteros. Katyčių nematėm, bet užtat aptikom vakarienės
likučius …

Tada prasidėjo
lietus. Visiškai žiauria forma, kaip koks uraganas Anatolijus. Kadangi
Anatolijus grynai Lietuviškas uraganas, vadinkim tą, kurį sutikom mes - Toliku.
Galvojom, kad automobilis apvirs. Neapvirto aišku, vairuotuojas jautėsi visai
užtikrintai, tai muset čia toks oras dažnai pasitaiko. Pliaupiant baisiam
lietui ir pučiant uraganiškai vėtrai stabtelėjom prie krioklio. Tiesa iki
krioklio reikėjo paejėt 15 min. Gražina paėjusi keliolika metrų suprato, kad
krioklys tikrai nėra vertas diskomforto, mažiausiai pusvalandžio pasivaikšiojimo
šlapiom ir prie kojų prilipusiom šaltom kelnėm, apsisuko ir nuėjo atgal į
mašiną. Na, o Danielius gi - vyras, kurio neišgąsdins kažkoks Tolikas ir kruša
su lietum. Bebaimis vyras po minutės pagavo kelis šlapius uragano gūsius ir
buvo kiaurai kiauriausiai permirkęs. Priėjus iki krioklio, ne tai kad nebuvo
įmanoma padaryt kokios nors nuotraukos, bet net žiūrėt į tą krioklį normaliai
nesigavo, bo Tolikas krušą spjaudė tiesiai į akis. Pasigerėjus kriokliu kokia
dešimt sekundžių teko apsisukt ir žygiuot atgal, nes vėjas rimtai grasino
nupūst visus žmones nuo kelio. Nebuvo taip jau šalta, bet buvo laaabai šlapia.
Šiaip iš visos mikrūškės, kuria važiavom, sausi buvo tik vairuotojas ir Gražina.
Visi kiti keleiviai buvo permirkę kiaurai. Važiavom džiovintis į kabaką su
pečium. Pakeliui stabtelėjom, krioklys puikiai matėsi ir iš toliau. Visai
nebeaišku ko ten reikėjo eit. Kaip ten bebūtų, kabake beveik sėkmingai
išsidžiovinom ir važiavom toliau.

Paskutinis dalykas,
kurį galėjom pamatyt tokiam rūke, buvo ledukai ežeriuky. Pačio ledyno kaip ir
kalnų aplink nelabai matėsi, tik tos kelios mėlynos nuolaužos, pliūpsiančios
vandenyje. Lietus buvo jau nurimęs, bet vėjas - nė kiek.
Tai išpūtė mumi per
visus galus. Vėjo nupūsti svarstėm, kad žmonės keisti. Susirenka grupėmis,
važiauoja ilgiausiai kažkur per lietų ir vėją, ir ko? Ogi pažiūrėt ledo. Dar
galima suprasti tuos, kurie, gyvendami kokiam nors Rio, yra sniego nematę,  jiems gal ledas yra šis tas ypatingo. Mes tai
esam ledo matę. Ir netgi ežerą užšalusį matėm. Netgi esam stovėję ant ledo.
Motyvacijos trūko, bet labai jau viliojo mėlis. Pas mus ledas baltas, čia
mėlynas, šis geriau atrodo. Na ir storesnis, nei iki šiol teko matyt.

Prie ledo temos dar
netrukus grįšim, ir su didesniais rezultatais. Tuo tarpu, ekskursiją po Torres
del Paine baigėm ir dar kart pasidžiaugę svetingais šeiminkais bei kvadratine
radija šiltai ir sausai ėjom miegot.
Ryte sėdom į
autobusą ir važiavom į Argentiną, į El Calafate miestelį. Ryte buvo šalta ir
drėgna, smarkiai apsniaukę, oras nieko gero nežadėjo. Važiavom, važiavom, gal
kiek prisnūdom, pabudom jau ant Čilės – Argentinos sienos ir varge vargeli ką
pamatėm per langą… Būtų buvę laiko, tai gal kokį sniego senį sulipdyt galėjom
ar dar kažką. Sniego į valias.

Gerai, kad viskas buvo laikina - įvažiavus į
Argentiną sniego matėm mažiau, kol galiausiai pabudę po trumpo snūstelėjimo lengviau
atsikvėpėm, nes sniego nei kvapo nebuvo likę.
El Calafate oras
buvo toks pat bjaurus - tai lyja, tai sninga ir nenustojantis smarkus vėjas.
Dar priskreto kažkoks pakeleivis iš autobuso, niekaip nusikratyt negalėjom,
visur kartu malėsi. Visiškas zanūda senis, vienas keliauja ir matyt visad ieško
prie ko priskresti. Tada plepa, plepa kažką, bilia ką, nei pasakyt neduoda, nei
ramiai pasedėt. Tai jau bėgom nuo jo, kiek galėjom, kol apsidžiaugėm pamatę,
kad tas jau susirado naujų “aukų”, kuriems galėjo knisti protą.
Vienintelė sustojimo
El Calafate priežastis – vėl ledukai.

Sako, kad vieni gražiausių pasaulyje. Na,
kaip nepatikrinsi tokių pareiškimų. Atsikėlę ankstyvą rytą važiavom autobusu
žiūrėti ledo. Vėl pliaupė lietus, tada sniegas ir jau buvo baisu, kad vėl nieko
nematysim. Iš tiesų, atvykę į vietą ne ką ir tematėm, teko pirkti bilietą į
didelį laivą, kad priplukdytų prie pat ledyno. Kaip priplaukėm tai ką … visai
nieko toks ledynas, mėlynas, didelis – kažkur 60 m aukščio.

Iš valties
nesijautė nei atstumo, kuriuo esi nuo ledo, nei aukščio. Didelis smagumas yra kai
šitas ledas traška. Vat kai užlipi ant kokios ledu pasidengusios balos, tai
toks mažas triošt būna. Kai užlipi ant ežero, tai traška jau taip rimčiau. O
šitas ledas traša kaip koks perkūnas iš dangaus.

Taip traška, braška kol koks
gabalas ima ir nuskyla ir pliūkšteli į vandenį. Atrodo, nedideli gabaliukai
nuskyla, bet bangos kyla tikrai labai didelės, išsiubavo net tą didžiulę baržą,
kuria plaukiojom. Kitas keistas dalykas, tai mėlyna spalva. Tokia mėlyna, kad
nežinia ar kada dar pamatysim ką nors tokio mėlyno. Žodžiu, buvo smagu, nors ir
visi kalnai buvo paskendę rūke ir realiai nieko be ledo nesimatė, vis vien įspūdį
ledynas padarė.

Dar turėjom laiko
pasivaikščiot ant kranto sukaltais takeliais ir pažiūrėt į ledyną iš kranto.
Nors ir sunkiai snigo ir nieko vėl nesimatė, labiau iš neturėjimo ką veikt, nei
iš didelio noro, nukeblinom žiūrėti ledo, o gal net labiau klausyti kaip anas
traška. Bet ėmė ir laimė nusišypsojo saulės pavidalu, prasigiedryjo gal
pusvalandžiui ir greitai, greitai pamatėm viską, kas buvo pasislėpę. Tai likom
laimingi, prisižiūrėję mėlynų ledynų ir galėjom džiaugtis dėl tos giedros
akimirkos bei puikiai praleisto laiko.

Sugrįžus į
miestelį, dar buvo gera valanda iki saulėlydžio, tad nusprendėme laiko veltui
negaišti ir nueiti į šalimais esantį draustinį, kur ežero pakrantese galima
išvysti flamingų koloniją.

Flamingus pamatėm, tik gaila, kad iš toli – parko
darbo valandos buvo pasibaigusios, todėl mus nuo flamingų skyrė spygliuota
viela. Tiesa, visą kelią mus lidėjo šuo Bimas – juodoji ausis:)

Iš El Calafate
planavom keliaut į piečiausią pasaulio miestą, bet teko permastyt planus dėl
ypač bjauraus oro. Palikom pietus ateičiai, vis vien kelionės į Antarktiką
prasideda iš ten.
Kilom šiauriau,
prie Argentinos jūros, kur tikėjomės kiek šviesesnio dangaus ir gražesnio oro.
Taip pat tikėjomės pingvinų, ruonių ir orkų, kurios tuos ruonius valgo.

Rodyk draugams

Komentarai (6)

  1. Kada zadate vykti i Antarktida?

  2. Da:

    Sita gi, o kokio kapitono Granto pedsaku nebuvo?

  3. Elvis:

    "Beje, ta pačia proga kviečiam prisijungti, kuo daugiau žmonių, tuo Antarktida pigesnė, galima plaukti už kokius 4000 USD per galvą (čia apie 10/11 d. laive su maitinimu, bet jei neesi išrankus ir turi šiek tiek laiko – važiuoji į ,,pasaulio galą” Ushuaia ir eini per laivus, laukdamas paskutinės minutės pasiūlymo. Tokiu būdu kelionė gali kainuoti apie 2500 USD)."

    A čia, gerbiamieji, nuo kurio pasaulio taško iki Antarktidos tiek kaštuoja? :)

  4. Grazina:

    Atsakymai…

    Na, konkreciu planu kada vyksime i Antarktida dar neturime:) Kadangi sezonas plaukimui yra lapkricio-kovo menesiai, tai vargu ar siais metais pavyks. Bet 2009-2010 visko gali buti…

    Elvi, cia kainos nuo Ushuaia (pasaulio pieciausias miestas), nuo jos is Buenos Aires apie pora simtu baksu kainuojantis skrydis.

    o kapitonas musiet isplauke be sunio…

  5. I simply want to say I’m all new to blogs and honestly loved you’re page. More than likely I’m want to bookmark your website . You surely come with superb articles. Bless you for sharing with us your blog.

  6. hey! I just would like to congratulate you for the superb website you have here on this web-site. I will be coming back to your web-site for more soon, congrats!

Rašyti komentarą